Mokinys – draugas, su kuriuo daliniesi.

Ventos muzikos mokykla - brandi, dainuojanti, grojanti ponia, į gyvenimą išlydėjusi šimtus puikių vaikų. Mokyklai keturiasdešimt. Jei kalbėtume apie žmogaus gyvenimą, greičiausiai sakytume: užauginai vaikus, dabar pagyvenk sau, mėgaukis vasaros šiltais rytais, rudens spalvomis, sniegu – vis rečiau Lietuvoje iškrentančiu... Bet mokyklos ir tikslas, ir paskirtis kitokia, nes ji kasmet jauna, kasmet priima mažus ir norinčius išmokti. Mokykla kasmet pokyčiuose.

Prie kasmetės kaitos prisideda ir  muzikos pedagogė Edita ČEPULIENĖ, Ventos muzikos mokykloje dirbanti trisdešimt šešerius metus. Abejoju, ar ji skaičiuoja, kiek mokinių per tuos dešimtmečius sėdėjo šalia jos ant kėdutės, prie pianino, ir mėgino skambinti neįmantrų kūrinėlį... Pradžia visada tokia, tačiau po metų, dviejų  jau matomas rezultatas. Ir mokytojo darbas kaži kaip tyliai nuslenka į užkulisius. Taip ir turi būti, nes mokinys yra draugas, su kuriuo daliniesi. Ypač šiandieniniai vaikai – jie kitokie: drąsesni, atviresni, gali išsakyti nuomonę, kad mokytojai šukuosena netinka. Ar priešingai – pagirti suknelę... Tad Editai, kai reikia patarti ar pamokyti vaiką, tenka imtis gudrybių. Pedagogei jos mokiniai – kaip artimas žmonių ratas, o artimieji juk visada mums rūpi.

Ventos muzikos mokykla – pirmoji ir vienintelė Editos darbovietė. 1983 metais ji baigė   Šiaulių aukštesniąją     muzikos mokyklą. Į gyvenimą išėjo diplomuota fortepijono dėstytoja, koncertmeisterė. Mergaitei buvo keturiolika metų, kai baigusi aštuonias klases ir Mažeikių muzikos mokyklą, garsiai prasitarė tėvams, kad norėtų mokytis muzikos konservatorijoje. „Mama sutiko iš karto. Nuvežė į Šiaulius, palydėjo į bendrabutį. Prasidėjo savarankiškas gyvenimas,“- pasakojo Edita. Ji – kilimo iš Mažeikių miesto, tad baigusi muzikos studijas norėjo gyventi ir dirbti arčiau namų. Visi paskyrimai, išskyrus vieną, buvo tolokai nuo Žemaitijos. Liko Venta. Edita atvažiavo į mūsų kraštą. „Dirbo mokytojai Pociai, Zauraitė, Rupšys, Katauskas, toks mažas, draugiškas kolektyvas, iš kurio iki jubiliejinio gimtadienio likau tik aš viena.  Pradžioje gyvenau mintimi, kad sugrįšiu į Mažeikius, o ir tėvai to norėjo. Bet Ventoje sutikau savo vyrą, jis ventiškis, gimė sūnus ir dukra, įsikūrėme, per tiek metų suėjome su draugais. Čia namai,“- atviravo pašnekovė.

Tiesą sakant, Editos vaikystėje ne kiekviena šeima vaikus leisdavo muzikos mokytis, tačiau jos mama abi dukras lavino. Mama gražiai dainavo, o tėvo visa giminė buvo balsinga. Tuomet ir Editą labai domino dainavimas, tačiau Mažeikių muzikos mokykloje nebuvo dainavimo pamokų. Buvo nutarta, kad mergaitė mokysis groti akordeonu. „Buvau mažutė, tad uždėjus ant pečių akordeono petnešas, nenulaikiau instrumento. Vaikiško muzikos mokykloje nebuvo. Tuomet nutarta, kad skambinsiu pianinu,“- prisiminė Edita. Ko gero, mergaitė laimėjo ramybę giminės susiėjimuose – jei būtų grojusi akordeonu, būtų reikėję pritarti dainuojantiesiems, o pianino nebuvo, tad buvo laisva nuo svečių pageidavimų. Nors yra reikėję tetoms įrodinėti, kad muzikos mokykloje nemokina giedoti giesmių.

Yra toks mokslininkų  pastebėjimas, kad darbą rekomenduotina keisti kas penkeri – septyneri metai, tačiau mokytojui tai nėra argumentas. Pastovumas – didelis privalumas, kuris Editai dovanojo pasitenkinimą darbu. Kai esi apsisprendęs ir žinai, ko nori, ką gebi – eini pirmyn. Dirbdama Edita baigė Klaipėdos universitetą ir įgijo edukologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį  ir mokytojo profesinę kvalifikaciją.   Ji vertina kolegas, sako, jei tiek metų dirbi tą patį darbą, vadinasi, jis    mielas, tau tinkamas. Ir kolegos apie Editą atsiliepia lygiai taip pat gerai, kaip ir ji apie kolektyvą. Ventos muzikos mokyklos direktorė M. Voronovienė sako, kad Edita Čepulienė - puiki dėstomo dalyko žinovė, aktyvi pedagogė.  Atviro būdo, kūrybinga... „Ji turi visas pedagogui reikalingas gerąsias savybes,“- sako direktorė.